Ko, jūs gervės, taip toli/Paskui saulę skrendat?/Ar gimtinės toj šaly/Jūs nepasigendat?  Šiuos žodžius tyliai ir jautriai išdainavo spalio 10 dieną naujose Krosnos bibliotekos patalpose trigubą šventę „Ruduo naujas duris atvėrė“ surengusi jos vadovė Lina Urmanavičienė. Liūdna, kad gervės jau paliko miestelį ir iki pavasario regėsime jau tik tą, 2002 metais įskridusią į Krosnos herbą. O iki tol teks mintyse nepaliaujamai kartoti Hohbergo (Vokietijos miesto) baroko laikų emblemų knygoje (1675) užrašytą: Per visą naktį gervė akmenėlio nesiliauja/Laikyti naguose, kad neužsnūstų paslapčia. Teks mokytis iš šio paukščio budrumo  ir neužsnūsti, kad ir kaip nuožmiai žiemą pečiuje jaukiai spragsinčių malkų garsai ar vis prastėjančios ir kvailėjančios daugelio politikų ir tariamo elito ištarmės kviestų tai padaryti.

       Džiugu, kad Krosnos biblioteka neseniai atvėrusi duris tądien kartu su jos lankytojais norėjo ne tik šia svarbia žinia, bet ir ištaigingomis patalpomis pasidžiaugti. Čia niekada nesilankiusiems pasakysiu, kad dabartinė biblioteka yra antrame, ką tik renovuotos Lazdijų rajono kultūros centro Krosnos laisvalaikio salės aukšte. Užlipus laiptais ir pasukus dešinėn atsiveria įstabus pietuosna besidriekiančio miestelėnų nameliais nusagstyto kelio vaizdas regimas pro balkono langą. Bibliotekoje nesilankantys – nuskriausti ir dėl knygų, ir dėl vaizdo. Pagrindinėje bibliotekos salėje žvilgsnis skrodžia lango stiklą ir glosto klevo lapų aukse skendinčius Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bokštus. Ant palangės klevo lapų paunksmėje jaukiai įsitaisęs tarsi koks moralinis imperatyvas į susirinkusius žvelgia trijų šimtų metų jubiliejų tebešvenčiantis Tolminkiemio ganytojas Kristijonas Donelaitis. Regis, patenki į Rojų.

       Taigi, šventę po gervių palydų tęsia angeliukų choras – Krosnos mokyklos ikimokyklinio ugdymo skyriaus vaikai, kuriems vadovauja ir tądien akomponuoja Lina Urmanavičienė. Jie neišdainuoja visko, ką moka, nes juk tuoj rudenėlio šventė darželyje. Ateisite ten ir išgirsite. Nors kaip norėjosi, ak, kaip norėjosi, kad ta palaima girdėti jų skaidrius it varpeliai balsus ir regėti iš akių trykštantį nuoširdumą, tęstųsi kuo ilgiau. Salėje pravirko vaikas, mažas vaikas ir verkė beveik tiek, kiek kiti dainavo. Išvydęs kelių susiraukusių suaugusių veidus, Donelaitis rėžė: Vargt ir verkt vaikų pirmiausias buvo remestas./Dar nei viens iki šiol n‘užaugo vis besijuokdams:/Ir iš lopšio dar nei viens n‘iškopo neverkęs.

       Toliau Lina Urmanavičienė kalbėjo apie įvairiapusišką mūsų klasiko Kristijono Donelaičio asmenybę. Apie „Metus“, kuriuos jis rašė, kai lietuvių tautai grėsė išnykimas. Juk būdamas gyvas, Donelaitis garsėjo įvairiais amatais: pagamino kelis klavesinus, pianiną, sukonstravo mikroskopą, buvo puikus sodininkas. Tačiau tik XIX a. Liudvikas Rėza pasauliui pristatė Donelaitį – poetą. Dabar „Metai“ išversti į vokiečių, anglų, švedų, latvių, lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, gruzinų, čekų, vengrų, bulgarų, japonų, armėnų, ispanų kalbas. Pasak Vandos Ibianskos, labiausiai šiuo metu Kristijonu Donelaičiu ir jo kūryba domimasi Vokietijoje. Krosnoje tądien ištraukas iš „Rudens gėrybių“ skaitė penki savanoriai, vienaip ar kitaip susiję su Krosnos mokykla, ir, žinoma, su knygom. Skaitymų pabaigoje Donelaičio buvo prisakyta:  Nugi dabar skirkimės ir vapėti paliaukim!/O Dieve, duok mums, kad šventes visas nulydėję/Irgi sulaukę Naujmetį, bei šventai pasidžiaugę,/Vėl susikviestumbim kaimyniškai pasisveikint.

      Duoklė Rudeniui buvo atiduota it gelstančius lapus barstant eilėraščius apie rudenį. Šiame vyksme dalyvavo penki atstovai iš Krosnos mokyklos, Krosnos seniūnė Sigina Basevičienė, seniūnijos darbuotoja Regina Alavočienė ir pati bibliotekos vadovė Lina. Skambėjo Jono Strielkūno, Eduardo Mieželaičio, Juditos Vaičiūnaitės ir kitų poetų eilės. Jutai, kad tai, kas vyksta yra tikra, nuoširdu ir sava. Nepasigedome jokių šilkinių kaspinų, anei žirklių, juolab jokių verbalinių fejerverkų, kuriuos dažnai masėms laido politikieriai ir „auksinis“ elitas. Fejerverkams užgesus ir masėms išsiskirsčius šviesiau nepasidaro. O tąkart klevo auksas, bažnyčios bokštai, Donelaitis, kelio vaizdas besidriekiantis pietuosna  ir, aišku, pats ruduo, liko bibliotekoje ir mūsų atminty.

      Argentinos rašytojas Jorge Luis Borges (1899–1986) yra pasakęs: „Visada įsivaizdavau, kad Rojus yra labai panašus į biblioteką“. Tai jau tikrai.

Jūratė Sutkuvienė