Gruodžio 19 d. mūsų mokyklos 8–10 klasių mokiniai vyko į pažintinę-patyriminę išvyką į Alytų. Išvykos metu lankėmės policijos komisariate, AB Dainava siuvimo fabrike ir Alytaus profesinio rengimo centre.

     Policijos komisariate  mus sutiko ir pasakojo apie policijos darbą ir svarbą komunikacijos grupės vyresnioji specialistė Vija Kudzienė. Jos dėka mokiniai sužinojo apie policijos rūšis: kas yra viešoji ir  kriminalinė policija, kokios jų funkcijos, kas yra policijos administracija? Sužinojome ne tik atsakymus į šiuos klausimus, bet ir kas išgirdę pagalbos skambučius priima sprendimus, bandėme spręsti sunkią užduotį: kaip pasielgti, kai turime tik vieną ekipažą, o pagalba reikalinga 2 asmenims, esantiems skirtinguose taškuose. Taip pat apžiūrėjome areštinės kamerą (į kurią mums palinkėjo niekada nepakliūti), šaudyklą, kurioje treniruojasi policijos pareigūnai. Kaip žinia, policijos pareigūnui svarbu ne tik taikli ranka, bet ir geras fizinis pasirengimas.

     Kovinio fizinio pasirengimo instruktorius Edmantas Svirinavičius ne tik aprodė savo valdas – šaudyklą, sporto salę su rimtais treniruokliais, bet ir papasakojo apie šaudymą, parodė šaunamuosius ginklus, su kuriais šaudo šaudykloje, atsakė į mokinių klausimus apie ginklus, o vėliau – aprodė sporto salėje esančius treniruoklius, pasiūlė atlikti prisitraukimų. Drąsiausias buvo 10 klasės mokinys Nedas Bartusevičius, kuris atliko priėmė pateiktą iššūkį. Instruktorius nurodė Nedo klaidas atliekant šią užduotį, pagyrė už ištvermę. 9 klasės mokinys Kornelijus Pauliukonis išbandė universalią juostą, kuria galima atlikti visus pratimus kaip ir su atskirais treniruokliais. Šios juostos pranašumas ir yra tas, kad su ja treniruojamos visos kūno dalys, o šiai juostai nereikia nei daug vietos, nei ypatingų patalpų: su ja galima naudotis ne tik salėse ar namie savo  kambaryje, bet ir lauke, gamtoje.

     Policijos muziejuje V. Kudzienė mums parodė, su kokiais įrankiais seniau dirbo policijos pareigūnai: antrankiai, nešiojamos radijo stotelės, rašomosios mašinėlės, foto portreto nustatymas (prieš tai buvo pasiūlyta vienam mokiniui detaliai apibūdinti kito klasės draugo išvaizdą jo nematant), taip pat pamatėme įrankių modelius ar pačius įrankius, kurie buvo konfiskuoti iš nusikaltėlių. Nusifotografavę muziejuje ir padėkoję  už įdomią informaciją, mes atsisveikinome su pareigūne. Ji dar kartą palinkėjo niekada nenusikalsti įstatymams.

     Toliau mūsų kelionė tęsėsi AB „Dainava“ siuvimo fabrike. Čia mus sutiko ir viską papasakojo bei aprodė fabriko buhalterė Dalė Asadauskienė. Pirmiausia, mums parodė, kaip kompiuteriu braižomos visos siuvamo drabužio detalės, kurios vėliau perbraižomos ant kartono  ir taip gaunami vadinami lekalai – detalės, kurios dedamos ant medžiagos ruošinių ir pagal jas ant medžiagos  iškerpamos tam tikros drabužio detalės. Pabuvome cechuose, kur matėme visas operacijas, kol pasiuvamas drabužis: sukirpimas, detalių ženklinimas, jų sutvirtinimas, siuvimas, sagų įsiuvimas, lyginimas, produkcijos tikrinimas, sandėliavimas bei jos išvežimas. Sužinojome, kad daugiausia produkcijos išvežama į Vokietiją. Tiksliau vokiečių firmos fabrikui tiekia medžiagas ir siūlus, o atgal parsiveža jau pasiūtą produkciją. Lankydamiesi fabrike mes ne tik pamatėme, bet  ir supratome, kokia svarbi ir atsakinga siuvėjo profesija. Atsisveikinant mus lydėjusi D. Asadauskienė,  pasiūlė  užsukti į čia pat esančią parduotuvę, kur prekiaujama pagaminta produkcija. Pamatėme tikrai įvairų ką tik pasiūtų ir pardavimui pristatytų drabužių asortimentą.

     Po apsilankymo fabrike vykome į kitą miesto galą – Profesinio rengimo centrą. Tai tarsi  nedidelis miestelis mieste: čia pat mokykla ir bendrabučiai. Mokykla erdvi, šviesi, graži. Mus pasitiko ir visur lydėjo metodininkė, profesinio veiklinimo organizatorė Edita Smaidžiūnienė. Ji papasakojo, kad profesijų  rengimo centrą sudaro trys padaliniai, esantys skirtingose miesto vietose. Skirtingose vietose ruošiami atskirų profesijų specialistai: pardavėjos, konditeriai, barmenai, virėjai, mechanikai, informacinių technologijų specialistai ruošiami centriniuose rūmuose, o autošaltkalviai, statybininkai, tinkuotojai, apdailininkai, vairuotojai, baldžiai ir kirpėjai ruošiami kitamie padalinyje.

      Vedžiodama po erdvius kabinetus ir dirbtuves metodininkė papasakojo, kokių profesijų mokosi šios mokyklos mokiniai. Nustebino sporto salės dydis, jos erdvė. Visur mokymo klasės sujungtos stiklinėmis pertvaromis su dirbtuvėmis, kur mokiniai realiai mokosi pasirinktos profesijos: pardavėjai turi naujausius kasos aparatus, net ir prie kasos esančią judančią juostą – prekystalį, remontuoja mašinas, su geromis staklėmis paruošia medieną, iš jos bei plokštės gamina baldus ir atlieka jų apdailą, iš tikrų plytų ir tikrų statybinių medžiagų mūrija sienas ir pertvaras, jas tinkuoja, glaisto, atlieka kitus apdailos darbus.

      Kaip ruošiami virėjai įsitikinome apsilankę mokyklos valgykloje: patiekalai labai skanūs ir įvairūs, o ir kaina tikrai labai pigi, todėl čia valgo ne tik mokiniai ir mokyklos darbuotojai, bet dažnai užsuka ir miesto gyventojai. Čia pat valgykloje-kavinėje barmenas priima užsakymus, atneša patiekalus, o atsiskaitymą priima ir mokėjimo kortele. Rajono ūkininkas morkų pristatė  tiek daug, kad vietoje spaudžiamos sultys, o jų, ką tik išspaustų, galima gerti nemokamai. Lankantis konditerijos ceche taip skaniai kvepėjo verdamos spurgos, kad nors ir buvome ką tik pavalgę, vėl varvinome seiles. Čia pat prie virtuvės esančioje valgyklėlės patalpoje merginos, ragaudamos spurgas, vertino savo triūsą. Baldžiai ne tik gamina spintas, spinteles, įvairių raštų suolelius, bet ir lauke puikuojasi iš rąstų suręstas namelis, pavėsinė ir supynės. Lankantis kirpyklėlėje, kurioje ruošiamos kirpėjos, mes apžiūrėjome visą tikros kirpyklos įrangą. Kirpimo paslapčių centre moko tikros kirpėjos, o kirptis ateina ne tik mokyklos darbuotojai, bet ir klientai iš miesto.

      Vaikštant po profesinio rengimo centro patalpas, kabinetus ir klases ne tik visą laiką lydėjusios metodininkės Editos, bet ir iš kiekvieno, tam tikrą specialybę dėstančio asmens vis girdėjome, kad teorija glaudžiai siejama su praktika. Matėme būsimus statybininkus, bemūrijančius sienas, autoremontininkus taisančius automobilius, o baldžius, dirbančius tokias gražias spinteles, suoliukus ir kitus medžio apdailos darbus, buvome apstulbę ir sužavėti.

     Diena ėjo vakarop, o ir mūsų kelionė ėjo į pabaigą. Iš kelionės grįžome su begale įspūdžių ir pamąstymų, ko mes ieškome gyvenime ir kuo norime būti. 

Marijona Križinauskienė